Neriančiuosius į meno rinką vilioja dviženkle grąža

VŽ rašė (01 09), kad šiuolaikinio meno rinka per pastaruosius porą metų išsipūtė 250%, viena to priežasčių – gausus būrys naujų rinkos dalyvių (biržos maklerių ir alternatyvaus investavimo fondų valdytojų), pavertusių meno kūrinių kolekcionavimą agresyviu investavimo žaidimu. Tačiau akcijų rinkoms pernai patyrus dešimtmečius neregėtą nuosmukį, sprogusio burbulo neišvengė ir pasaulinė meno kūrinių rinka. Teigiama, kad kainas šioje rinkoje augino „naftos“ pinigai, ypač Rusijos oligarchų, kurie mokėdavo itin dideles pinigų sumas, ypač už dabartinių menininkų kūrinius.

„Netgi prasidėjus finansų krizei, meno rinka vis tiek toliau kilo, nes visiems atrodė, kad tai yra gryna investicija, kurią galima paliesti ir pamatyti. Tačiau pastarąjį pusmetį viskas pradėjo bliūkšti, kadangi niekas neturi grynųjų pinigų, o dažniausiai būtent iš to laikėsi ši rinka ir ažiotažas“, – sako Petras Kudaras, UAB „Invalda turto valdymas“ portfelių valdytojas.

Apie tarptautinėje meno rinkoje, ypač jauniausių talentų segmente, pastaraisiais metais karaliavusį ir sprogusį burbulą kalba ir Simona Makselienė, Meno rinkos agentūros direktorė. „Praėjusių metų tarptautiniai aukcionai rodo, kad jie nusmuko į lygį, buvusį maždaug prieš 2–3 m.“, – sako ji.

Donatas Juškus, kolekcininkas, pasakoja, kad drastiškai postimpresionistų (Vincento van Gogo (Vincent van Gogh), Pablo Pikaso (Pablo Ruiz Picasso) ir daugelio kitų) kūrinių kainos pradėjo kristi pastaruosius 3–4 metus. Tam įtakos, anot jo, turėjo labai išaugęs rusų oligarchų susidomėjimas investicijomis į rusų šiuolaikinę dailę. „Jie tiesiog siaubė „Christie's“ ir „Sotheby's“ aukcionus. Maskvoje buvo netgi atidarytas „Sotheby's“ aukcionas vien tik rusų dalininkų kūriniams išparduoti, – teigia p. Juškus. – Todėl investuotojai neuždirbo laukiamo pelno, nors paveikslų kainos nekrito.“

Kolekcininko teigimu, postimpresionistų kūriniai galėjo neduoti laukiamų grąžų ir dėl to, kad atsirado į šiuolaikinę dailę pradėjusi investuoti viena garsiausių pasaulyje reklamos agentūra „Saatchi“. Tačiau, p. Juškaus tikinimu, prieš gerą pusmetį vėl lyg atsirado grįžimas prie modernistinės klasikos, nes „viskas, ką daro „Saatchi“, yra nesaugu ir rizikinga, taip pat kaip su naujomis akcijomis.
 
Lietuva – užutėkis
Burbulams sprogstant pasaulinėje meno rinkoje, Lietuvoje jis net nebuvo spėjęs susiformuoti. Mat, p. Makselienės tvirtinimu, Lietuvos meno rinka visuomet buvo nuošalyje nuo tarptautinės meno rinkos, o kūrinių kainos pagal kokybės ir kainos santykį neatitiko tarptautinių standartų, jos Lietuvoje yra dar labai mažos, netgi palyginti su Latvijos ir Estijos.

„Meno rinkos nebrandumas lėmė, kad nėra kam ir sprogti – Lietuva kaip ir buvo pasaulio tendencijų užutėkyje. Tie, kurie pirko, nuostolių dabar nepatiria“, – teigia agentūros direktorė.
 
Menas traukia
Specialistai skaičiuoja, kad tikrųjų kolekcininkų Lietuvoje tėra apie dvi dešimtis, tačiau tikina, jog investicijomis į meno rinką domisi vis daugiau žmonių.

Ponia Makselienė sako, kad, be tikrųjų kolekcininkų, yra grupė žmonių, kurie domisi pirmiausia meno kūrinių kainomis, jų kilimo prognozėmis, galimybėmis susigrąžinti investicijų grąžą. Kita grupė – ekspertai, meno mėgėjai ir tie, kurie perka kūrinius namams papuošti pagal dizainerių patarimus.

„Auga vidurinės ir aukštesniosios klasės atstovų susidomėjimas. Toks tipinis pirkėjas būtų advokatas“, – sako ji. O p. Juškus mini bankininkus, nekilnojamojo turto plėtotojus, verslininkus, bet pažymi, kad „negali pradėt investuoti į paveikslus kaip į akcijas – reikia tam tikro supratimo“.

Ponios Makselienės teigimu, dauguma lietuvių domisi tik lietuvių daile, nors dabar po truputį atrandama ir prieškarinės Vilniaus meno mokyklos, kurią sudarė lenkai, žydai, rusai ir „litvakai“ (Lietuvos žydai), dailė. Ji taip pat mini Kauno meno mokyklos atstovų (Stasio Ušinsko, Adomo Galdiko, Viktoro Vizgirdos ir kt.) kūrinius, iš kurių – „grąža labai tikėtina“.

O p. Juškus, kurio specializacija – modernizmo klasikos kūrinių (1960–1990 m.) kolekcionavimas, tikina, kad šio laikotarpio kūriniai yra „labai saugūs ir patikimi“, duoda gerą grąžą.

Tačiau specialistai perspėja, kad investuojantieji į šiuolaikinę dailę susiduria su didele rizika. „Nepraėjus laiko tarpui, negali žinot, ar dabartinis autorius egzaminą išlaikys ir neatsidurs perpildytoje komercinėje rinkoje su savo kūriniais“, – teigia p. Makselienė.
 
Laukiama grąža
Meno rinkos agentūros vadovės teigimu, kalbant apie grąžą, pirmiausia reikia turėti omenyje, kad menas priskiriamas prie konservatyvių ilgalaikių investicijų. Tad investuoti reikėtų mažiausiai 5 m., o grąžos tikėtis iš kūrinių, turinčių bent 40 m., t. y. laiko patikrintų – senojo, prieškario ir pokario laikotarpio.

Anot jos, jei pirkinys buvo sėkmingas (gero autoriaus ir geras darbas), po 5 m. galima tikėtis mažiausiai 20–30% grąžos, nors yra ir tų, kurie per metus skaičiuoja 10–20% grąžą.

Pono Juškaus tikinimu, per metus grąža į meno kūrinius siekia 20–30%, o „dabar net daugiau, nes nėra kur saugiai dėti pinigų“. Jis nurodo, kad tapybos darbų kainos Vilniaus galerijų veiklos pradžioje 1990 m. svyravo nuo 50–250 JAV dolerių, tačiau nuo 2003 m. kainos Lietuvoje sparčiai kilo ir, pvz., 2007 m. paveikslų pagrindinės kainos svyravo nuo 1.500–10.000 eurų. Tad per 15 m. garsių dailininkų kūrinių kainos Lietuvoje išaugo beveik 20 kartų.

Tiesa, su meno kūriniais, kaip su akcijomis, gali ir neturėti grąžos. Pvz., gali būti, kad už meno kūrinį gali būti permokėjęs arba gali nusipirkti tuo metu populiaraus autoriaus darbą labai brangiai, o rinka šio autoriaus darbų perpildyta, nes autorius kūrinius „kepa“ kaip blynus.

Ponas Kudaras sako, kad jo nuomonė dėl investicijų į meno kūrinius yra ganėtinai skeptiška. „Kaip turto klasė ši investicija galbūt apsaugo nuo infliacijos tam tikru požiūriu, tačiau, norint investuoti į meno rinką, reikia ją labai išmanyti. Juk kai investuoji į akcijų rinką, neinvestuoji į vieną akciją, o portfelį išskaidai. Čia lygiai taip pat turėtum pakankamai išskaidyti portfelį (tapybos, skulptūros ir pan. kūrinius) arba labai nusimanyti ir atspėti, kokia bus nauda ateityje“, – kalba p. Kudaras.

Anot jo, juk nėra fundamentalaus veiksnio, kaip įvertinti meno kūrinį, išskyrus tai, kiek už tai moka: „Tai nėra finansinis turtas, kuris duotų pajamų, nebent jį išnuomoji kokiam biurui. Dėl to finansiškai vertinti irgi labai sudėtinga.“

O p. Juškus tikina, kad investuojantieji į paveikslą niekada nepraras pinigų. „Blogiausiu atveju turėsite labai gerą meno kūrinį ir estetinę dvasinę vertybę, – tikina kolekcionierius. – Vienintelė problema – likvidumas, nes meno kūriniai priskiriami konservatyviems instrumentams.“
 
Minimali investicijų suma
Specialistų teigimu, „kosminių“ sumų nusipirkti meno kūriniui nereikia. „Pradinė investicijų suma gali būti labai nedidelė, nes savo kolekciją galima pradėt formuoti nuo piešinių ir grafikos, ir tai nekainuos daug. Grafikos darbelį gali nusipirkti už kelis šimtus litų, pvz., kad ir Gražinos Didelytės“, – sako Meno rinkos agentūros, organizuojančios aukcionus, vadovė.

Ji mini, kad kūrinio kaina aukcione daugiausia buvo pakilusi nuo 6 tūkst. iki daugiau kaip 13 tūkst. Lt, o brangiausiai antikvarinis Vilniaus meno mokyklos autoriaus kūrinys buvo įvertintas 59 tūkst. Lt.

„Rudenį aukcione už korifėjaus Stasio Ušinsko darbą siūlėme 10–15 tūkst. Lt, o už Galdiko darbus –  8–9 tūkst. Lt“, – mini p. Makselienė ir pažymi, kad šiuolaikinių, laiko nepatikrintų autorių darbai dažnai būna brangesni už senųjų.

Anot p. Juškaus, priklausomai nuo kūrinio, jo kūrimo metų, autoriaus ir kt., pradinėms investicijoms reikėtų atseikėti nuo 5–10 tūkst. Lt iki 100 tūkst. Lt. Investicijoms pasirinkti jis vardija tokius autorius kaip Joną Švažą, Vincą Keserauską, Vincentą Gečą, Silvestrą Džiaukštą, Antaną Gudaitį, Sofiją Veiverytę, Kostą Dereškevičių.

Virginija Žygienė
Paskelbta iš "Verslo žinių" rubrika "Investicija"